Šernas yra vienas plačiausiai paplitusių laukinių gyvūnų pasaulyje. Jis aptinkamas daugelyje žemynų ir turi daugybę skirtingų porūšių. Europoje, taip pat ir Lietuvoje, šernai yra svarbi laukinės gamtos dalis, tačiau jų gausėjanti populiacija dažnai kelia problemų žemės ūkiui, nes šie gyvūnai daro didelę žalą pasėliams, sodams ir parkams.
Lotyniškas šerno pavadinimas yra Sus scrofa. Šis gyvūnas priklauso Europos stambiųjų medžiojamųjų gyvūnų kategorijai ir yra vienas įdomiausių bei pavojingiausių laukinės faunos atstovų.
Šerno išvaizda ir fizinės savybės
Šernas yra stiprus ir ištvermingas gyvūnas. Jauni šerniukai gimsta su dryžuotu kailiu, kuris padeda jiems maskuotis gamtoje. Tačiau laikui bėgant šie maži gyvūnai užauga į didelius ir pavojingus laukinius gyvūnus.
Suaugusio šerno galva yra labai didelė ir sudaro apie trečdalį viso kūno ilgio. Ji pritaikyta knisti žemę ieškant maisto. Šernai dažnai kasa dirvą ieškodami šaknų, augalų, vabzdžių ar smulkių gyvūnų.
Šerno dydis ir svoris
Šernų dydis skirtinguose regionuose gali labai skirtis. Paprastai kuo toliau į rytus, tuo šie gyvūnai būna didesni.
Vidutiniai šerno matmenys:
- kūno ilgis apie 150 cm
- aukštis apie 80 cm
Europoje dažniausiai išskiriamos dvi svorio kategorijos:
- 75–100 kg – subrendęs patinas (kuilys)
- 60–80 kg – suaugusi patelė
Kai kuriose šalyse šernai gali būti dar didesni. Pavyzdžiui, Lenkijoje patinai gali sverti iki 130 kilogramų. Vidurio ir Vakarų Europoje pasitaiko net iki 200 kilogramų sveriančių šernų. Dar įspūdingesni egzemplioriai aptinkami Azijoje – Mandžiūrijoje gali būti sumedžiotas net 350 kilogramų sveriantis kuilys.
Šerno kailis ir iltys
Šerno kailį sudaro tankus rudas apatinis kailis ir ilgi šiurkštūs šeriai. Ši kailio struktūra puikiai apsaugo gyvūną nuo šalčio ir aplinkos poveikio.
Vienas pavojingiausių šerno ginklų yra jo apatinės iltys, kurios gali siekti 10–12 centimetrų. Jos išlieka aštrios, nes nuolat trinasi į viršutines iltis.
Šernų elgsena ir socialinė struktūra
Šernai yra socialūs gyvūnai, dažniausiai gyvenantys grupėmis, kurios vadinamos bandomis. Tokias bandas dažniausiai sudaro patelės ir jų jaunikliai.
Bandos struktūra
Bandai paprastai vadovauja seniausia ir labiausiai patyrusi patelė. Ji padeda saugoti grupę ir nustato judėjimo kryptį.
Patinai paprastai palieka bandą sulaukę maždaug vienerių metų. Vėliau jie gali gyventi nedidelėse patinų grupėse arba klaidžioti vieni.
Vyresni kuiliai dažniausiai gyvena vieni ir tik rujos metu prisijungia prie patelių.
Šernų gyvenimo trukmė
Šernai gamtoje paprastai gyvena apie 5–6 metus, tačiau kai kurie gali sulaukti ir 15 metų amžiaus.
Šernų dauginimasis
Šernai lytiškai subręsta gana anksti. Patelės gali pradėti daugintis jau 1–2 metų amžiaus, o patinai paprastai pilnai subręsta sulaukę 3–4 metų.
Nėštumas ir jaunikliai
Šerno nėštumas trunka nuo 114 iki 140 dienų. Dažniausiai paršeliai gimsta kovo–gegužės mėnesiais.
Vienoje vadoje gali būti nuo 4 iki 12 jauniklių.
Patelė iš lapų, žolės ir šakų susuka savotišką lizdą, kuriame gimsta paršeliai. Jei patelė žūsta, jauniklius gali priimti kita bandos patelė.
Ką tik gimę šerniukai sveria apie 500–1000 gramų, tačiau labai greitai auga. Po dviejų savaičių jie jau pradeda sekti paskui motiną ir ragauti kietą maistą.
Dryžuotas kailis išlieka iki maždaug trijų mėnesių, o sulaukę aštuonių mėnesių jauni šernai jau turi vienodos spalvos kailį.
Šerno priešai gamtoje
Šernas turi nedaug natūralių priešų. Didžiausias jo priešas, neskaitant žmogaus, yra vilkas.
Skaičiuojama, kad vienas vilkas per metus gali sumedžioti apie 50–80 šernų, tačiau dažniausiai tai būna jauni ar silpnesni gyvūnai.
Vilkas retai puola suaugusius kuilius, nes jie gali būti labai pavojingi. Taip pat retai puolamos ir suaugusios patelės.
Šernų plitimas Europoje
Pastaraisiais dešimtmečiais šernų populiacija Europoje sparčiai auga. Tai sukelia įvairių iššūkių tiek miestams, tiek žemės ūkiui.
Vienas žinomiausių pavyzdžių yra Berlynas, kur mieste ir jo apylinkėse gyvena apie 10 000 šernų. Dėl jų daromos žalos parkams ir sodams bei galimo pavojaus žmonėms šie gyvūnai tampa rimta problema.
Įdomi situacija susiklostė ir Danijoje. XIX amžiaus pradžioje šernai šioje šalyje buvo išnaikinti. Tačiau šiandien jie vėl pasirodo, nes migruoja iš didelių šernų populiacijų Šiaurės Vokietijoje.
Tai kelia susirūpinimą dėl galimų ligų plitimo, kurios galėtų paveikti šalies kiaulininkystės sektorių.
Šernų medžioklė
Šernų medžioklė yra viena sudėtingiausių ir pavojingiausių medžioklės rūšių. Dažniausiai ji vyksta dviem pagrindiniais būdais.
Medžioklė tykojant
Vienas populiariausių būdų yra tykojimas. Medžiotojas sėdi bokštelyje ir laukia, kol šernai pasirodys atviroje vietoje.
Kadangi šernai yra protingi ir atsargūs gyvūnai, jie dažnai vengia atvirų vietų dienos metu. Todėl daug medžioklių vyksta vakare ar naktį.
Varominė medžioklė
Kitas populiarus būdas yra varominė medžioklė, kai šernai išvaromi iš tankių miško vietų ir medžiotojai turi greitai reaguoti.
Bėgantys šernai gali pasiekti net 40 km/h greitį, todėl tokioms medžioklėms reikalinga greita reakcija ir tinkama optika.
Ginklai ir kalibrai šernų medžioklei
Šernai turi labai storą ir kietą odą, o pečių sritį dengia storas riebalų sluoksnis. Dėl šios priežasties šernų medžioklei rekomenduojama naudoti galingesnius kalibrus ir patikimas kulkas.
Tai padeda užtikrinti švarų ir greitą sumedžiojimą.
Labai pavojinga ieškoti sužeisto šerno tamsią naktį, todėl tinkamas kalibras ir tikslus šūvis yra ypač svarbūs.
Išvada
Šernas yra vienas įspūdingiausių ir pavojingiausių laukinių gyvūnų Europoje. Jo prisitaikymas prie įvairių aplinkos sąlygų ir didelis intelektas leidžia šiam gyvūnui sėkmingai plisti visoje Europoje.
Medžiotojams šernų medžioklė reikalauja didelio pasiruošimo, tinkamos įrangos ir atsargumo. Supratimas apie šernų biologiją, elgseną ir gyvenimo būdą padeda ne tik sėkmingiau medžioti, bet ir atsakingai valdyti jų populiaciją.
Nei tauko, nei plauko!
